Spalio 5 d. kasmet švenčiame Mokytojo dieną. Nors esame dėkingi savo mokytojams už be galo svarbų jų darbą, retas jaunas žmogus dabar drįsta rinktis pedagogo profesiją. Ne kiekvienas juo ir gali būti, įsitikinusi Kretingos Pranciškonų gimnazijos mokytoja matematikė Dalia Kybartienė. Ji dalijasi savo kaip pedagogės patirtimi bei įvardija svarbiausias savybes, kurias būtina turėti renkantis mokytojo kelią.
Šiuo metu mokytojo specialybė nėra tarp prestižinių ir populiariųjų. Kada pajutote pašaukimą tapti mokytoja?
Nuo vaikystės svajojau būti ne mokytoja, o darželio auklėtoja. Tačiau taip susiklostė, kad mokykloje turėjau gerą auklėtoją, matematikos mokytoją Astą Radikienę, kuri vėliau tapo ir gimnazijos direktore. Ji, pastebėjusi, kad man neblogai sekasi matematika, pradėjo mane kalbinti stoti į matematikos pedagogiką. Niekada anksčiau nebuvau apie tai susimąsčiusi, tada pagalvojau – o kodėl ne. Pedagoginis darbas man niekad nebuvo svetimas. Įstojau, pabaigiau ir jau nuo 1992 metų dirbu mokykloje.
Ar anksčiau esate dirbusi kokioje kitoje mokykloje, ne Pranciškonų gimnazijoje? Ar yra skirtumas mokytojauti įprastoje valstybinėje ir katalikiškoje mokyklose?
Dar nebuvau net baigusi pedagoginio universiteto, kai man paskambino ta pati direktorė Asta Radikienė ir paklausė, ar turiu darbą. Atsakiau, kad neturiu, ir tuomet ji pasiūlė ateiti dirbti į tą pačią katalikišką mokyklą, kurią baigiau – dabartinę Pranciškonų gimnaziją. Pagalvojau, kad visai neblogai grįžti dirbti į tėviškę, gimtus namus. Taip ir dirbu toje pačioje mokykloje jau 24 metus.
Aš galvoju, kad liudyti tikėjimą nebūtų kliūtis dirbant ir valstybinėje mokykloje. Tikėjimas yra atgaiva pačiam žmogui, jis formuoja tavo asmeninį požiūrį, o darbas yra darbas. Tačiau aš kartais sakau, kad mūsų gimnazijos moksleiviai yra kitokie. Aišku, tikrai nėra taip, jog dauguma jų tikintys, bet jie pagarbūs. Žinoma, tikėjimo klausimų per pamokas paprastai nesprendžiame, tą darome daugiau klasės valandėlių ar renginių metu, per asmeninį bendravimą.
Kaip manote, koks yra mokytojo vaidmuo ugdant mokinio dvasines vertybes? Žinome, jog didžiausia atsakomybė tenka tėvams, taip pat savo indėlį duoda parapija. O kokia yra mokytojo atsakomybė?
Pirmiausia viskas prasideda nuo šeimos. Aš pati nuo pat mažumės buvau auginta tikinčioje šeimoje. Mano mama buvo tremtinė, stipriai tikintis žmogus. Tik malda ją išgelbėjo iš visų nelaimių ir padėjo išgyventi sunkumus bei grįžti į Lietuvą. Mus, vaikus, augant lydėjo liudijimai, pasakojimai apie Dievo vedimą, dėkojimas Jam už visa. Nesu iš tų, kurie eitų ir reklamuotų Dievą, verčiau tyliai ramiai savo pavyzdžiu liudyti, o kalbamės apie tikėjimą su tais vaikais, kurie patys nori apie tai kalbėti. Niekada negalvojau, kad prievarta būtų galima pasiekti kažkokį postūmį į tikėjimą.
Neseniai Pranciškonų gimnazijoje buvo atidaryta „užsienio kalbų laboratorija“, kurioje mokiniai lavina užsienio kalbų įgūdžius pasitelkdami išmaniąsias technologijas. Kuriama vis daugiau modernių mokymosi programų, internetiniai korepetitoriai, modernios technologijos ateina į mokyklą kaip pagalbinės priemonės. Kaip manote, ar mokytojo vaidmuo ir toliau išliks ryškus mokymosi procese? Kuo ypatingas mokytojo vaidmuo, kad tiek šimtmečių, nepaisant technologijų pažangos, išliekame prie „žmogus žmogui“ modelio?
Daugiausia dirbu su gimnazistais ir matau, kaip vaikai nori šilto pabendrauti, tikro santykio su mokytoju, tikro žodžio, o ne kažkokių sukurtų programų. Jie mieliau klausosi mokytojo žodžio prie lentos, nes tai yra tiesioginis bendravimas. Jie to trokšta, pasilieka po pamokų net po vieną. Technologijos lieka technologijomis, tačiau niekas niekada nepakeis mokytojo bendravimo su vaiku. Mokiniai prieina, apsikabina, net pabaigę mokyklą sugrįžta ir pavadina mane mama. Esu šventai įsitikinusi, kad jokios technologijos nepakeis mokytojo ir vaiko ryšio. Gyvas žodis yra visai kas kita. O pačios technologijos yra reikalingos, bet tik kaip pagalbinė priemonė.
Turbūt pati mokytojo asmenybė yra labai svarbi. Pradėjote nuo to, kad jūsų gyvenimo kelio pasirinkimui didelę įtaką padarė mokytoja Asta Radikienė, o dabar jau jūsų mokiniai ateina pas jus ir dėkoja. Veikiausiai mokytojo darbas išeina už pamokų ribų ir tęsiasi net mokiniui baigus mokyklą?
Tikrai taip. Visų pirma mokytojas turi mylėti vaikus. Mūsų darbas yra labai sunkus. Jis nepasibaigia užvėrus klasės duris, išėjus iš mokyklos. Mes ir patys turime nuolat mokytis, ruoštis pamokoms namuose. Mokytojai yra tie žmonės, kurie neturi aiškiai apibrėžtų darbo valandų. Kiti, pavyzdžiui, dirba įstaigose nuo aštuonių iki penkių. Mūsų darbas yra ir vakare, ir naktį, ir savaitgalį. Turime rūpintis ir auklėtiniais, nusivežti juos į renginius laisvalaikiu. Kartais sužinome net tai, ko nežino patys tėvai. Turime palaikyti nuolatinį ryšį, nes kitaip neįmanoma būti geru auklėtoju ir mokytoju.
Tačiau viską atperka bendravimas su jaunimu. Jie yra labai šaunūs vaikai, ypač tie, kuriuos užsiaugini nuo penktos klasės. Kai su vaikais praleidi aštuonerius metus, susikuria ypatingas santykis, mokiniai nebebijo tavęs, ateina pasikalbėti, atsiverti kaip pas savą žmogų. Meilė vaikui ir išklausymas yra pats svarbiausias dalykas. Kad ir šiandien einant namo mokiniai mane susistabdė ir paprašė paaiškinti vieną uždavinį. Visi susėdome fojė ir jį išsprendėme. Jie manęs nebijo, drąsiai kreipiasi, kad ir kokios pagalbos reikėtų. Kai vienuoliktokai ar dvyliktokai lieka pas mane pasikalbėti po pamokos, suprantu, kaip tai svarbu ir kad negaliu nuvilti to pasitikėjimo.
Pusiau juokais sakau jaunimui – jeigu norite po darbo turėti laisvą laiką, nesirinkite mokytojo specialybės. Mokytojas ir grįžęs namo laiko sau daug skirti negali.
Ar per jūsų profesinę karjerą buvo koks įvykis ar grįžtamasis ryšys, kai pagalvojote, kad ne veltui pasirinkote šį darbą?
Kai jauni žmonės išeina į gyvenimą, o vėliau grįžta ir padėkoja, pavadina mane mama, galvoju, kad mano darbas nenuėjo veltui. Tikrai nemažai buvusių mokinių yra ir verslininkai, ir gydytojai, ir psichologai, kuriais labai didžiuojuosi. Kiti buvę mokiniai atėję pasako, kad padariau jiems įtaką priimant apsisprendimą dėl specialybės. Tuomet pasidžiaugiu, jog yra ir mano indėlis.
Kokių matytumėte dabartinės švietimo sistemos spragų, sunkumų mokykloje?
Mokymosi programos labai perkrautos, yra begalė temų, kurias reikia išdėstyti per metus. Ypač plačios yra ruošimo egzaminams programos, suspėti sudėtinga. Mano nuomone, Švietimo ir mokslo ministerijos teikiamos programos yra iki galo nesuderintos su mokykla. Galbūt jas rašo daugiau teoretikai, nelabai realiai dirbę mokykloje.
Tuo tarpu egzaminai dabar neprognozuojami. Dažnai nesutampa tai, kas rekomenduojama ruošiantis egzaminui, ir ką abiturientai gauna per patį egzaminą. Tas nesuderinamumas iš tiesų yra, ir mums sunku išlaviruoti. Programa yra programa, turime jos laikytis, bet kai per egzaminą visiškai nebūna dalies temų, galvojame, ko mes čia vargstame.
Taip pat susiduriame su problema, kad metodinė medžiaga dažnai vėluoja. Pavyzdžiui, pirmiausia į mokyklas atkeliauja vadovėliai, o tik vėliau – uždavinių atsakymų knygelės. Taigi iki ateinant tiems atsakymams mes jau būname visą vadovėlį išsisprendę, kad galėtume dėstyti temas mokiniams.
Kita bėda, kad menkai apmokamas papildomas mokytojo darbas namuose. Apmokama tik labai nedidelė dalis kontrolinių darbų taisymo valandų, o norint kruopščiai ištaisyti, prasėdime gerokai ilgiau.
Kodėl jauni žmonės ir kokie turėtų rinktis pedagogo specialybę? Kokios savybės yra reikalingos ir kokia motyvacija turėtų paskatinti rinktis mokytojo kelią?
Pirmiausia mokytojo specialybę turėtų rinktis tie jauni žmonės, kurie mėgsta bendrauti. Sakyčiau, kad mokytojas turi būti šiek tiek darboholikas, nebijoti savo laisvalaikį skirti darbui, mokiniams. Mokytojas turi būti entuziastingas, nebijantis aukoti mokiniams ir savaitgalių. Džiaugiuosi, kad tokių jaunų žmonių vis dar atsiranda, nepaisant finansinių perspektyvų.
Suprantu, kad jaunimą nuo pedagogikos atbaido finansinis neužtikrintumas. Atėję į mokyklą jauni mokytojai iš savo atlyginimo normaliai neišlaiko šeimos. Tai pats blogiausias ir skaudžiausias dalykas.
Ne kiekvienas gali būti mokytoju, tam reikia pašaukimo. Bet kuris iš gatvės atėjęs žmogus tikrai nebus geras mokytojas, nors kai kam gal taip ir atrodo. Didžiausias mokytojo atlygis – besišypsantys jaunimo veidai, jų meilė ir apkabinimai. O pagrindinė motyvacija turėtų būti troškimas padėti jaunam žmogui kabintis į gyvenimą.
Parengė Monika Midverytė OFS
Nuotraukoje – Dalia Kybartienė (dešinėje) su mokiniais
